Planetos viršūnėje

Daiva Trečiokaitė, žurnalas „Laima“ 2002 gruodis (Nr.12)

PLANETOS VIRŠŪNĖJE

Antrus metus geriausi baidarininkai pasaulyje. Šį rudenį pasaulio čempionate Sevilijoje 200 m distanciją įveikė pirmieji. Dabar čempionai atostogauja - taip vadina lengvesnių treniruočių laikotarpį, kuris netrukus baigsis. 2004-aisiais jie tikisi patekti į Atėnų olimpinių

Ispanija, čempionatas

Kadangi pernai dvivietė baidarė vos keliomis dešimtosiomis sekundės dalimis pr lenkė vengrų duetą, šįmet Lietuva neabejojo pergale Ispanijoje. Nuo kitų jie atitrūl trisdešimt centimetrų. Įrodė, kad gali. „Mes- stipriausi pasaulyje! Emocijoms atsl gus apima geras jausmas. Bet, kaip sakė vieno draugo tėvas: „Kas man tas čempi nas? Prie barščių visi vienodi". Tik sau įrodau, jog esu stiprus", - svarsto Alvydas. Sportininkų dienotvarkė ir maisto racionas įsprausti į griežtų reikalavimų r mus, kurie susijaukia per įtemptas varžybas. Kai nerimauja, {burną neima nė ką nio. Ypač prieš startą. Iš jaudulio finalo išvakarėse nemiega visą naktį. „Lauži galvą, kaip startuosiu, bandau nuvyti mintis, nors nepavyksta. Sevilijoje jaučia kad laukia medalis, tik neįtariau koks", - dėsto Alvydas. Visos mintys dingsta, k pradeda irkluoti.

Alvydas labai prietaringas. Jeigu pirmą čempionato dieną pasiseka, kitą stengi; daryti tą patį: pro tas pačias duris išeina, čiaudėdamas sumoja, kad nugalės (čiaiu vos į saule pažiūrėjęs), trenerį Mykolą Rudzinską nuveja į tribūnas. Mat kai po kartų Šis nešė valtį, ji per varžybas apvirto. Egidijus savo prietarų neišdavė - d paskui nepadės. Atskleidė vienintelį: „Jeigu netikėsi sėkme, tikrai nelaimėsi". Kai pergalė jau pasiekta, sumuša rankomis, pašūkauja ir pasikeikia. Iš smagumo. Prieš startą jie su niekuo nesišneka. Todėl nė karto draugių nesivežė į svarbias varžybas. „Rūpėtų tik tai, kur ją pasodinti, kaip aš atrodau", - prisipažysta Egidijus. Priešininkai vienas kitam nekenkia. Sveikina laimėtojus. „Varžomės tik trasoje, kai žinome, kad kitas gali aplenkti. Baigiasi distancija - baigiasi ir konkurencija". Matydami, kad lipa ant kulnų kelis kartus tvirtai mosteli irklais, ir jėgos plūste suplūsta. O jeigu beviltiška pasivyti jėgos apleidžia. Anot Alvydo, konkurenciją jaučia Lietuvoje: už akiu apšneka, nors per varžybas - geriausi draugai. Vienas treneris jam sako, kad irkluoja nevykusiai, tačiau kai laimi, tvirtina, jog yra idealus.

   „Malonu, kad Sevilijos tribūnose plevėsavo trispalvė. Mes juk ne krepšininkai, kad gerbė­jai būriais lakstytų", -juokais apgailestauja Egi­dijus. Jie nė neuždirba tiek kiek krepšininkai. Nesikremta ir vis tiek sportuoja. „Kai at­karpa labai sunki, įsisvajoju: baigęs gausiu pinigų, nusipirksiu namą. Vai­kiška, bet tikslas yra", - sako Alvy­das. Abu gyvena tik iš sporto. Tre­nerio karjeros bent kol kas nė vie­nas nepradės - per jauni. Geriau sportuodami uždirbs kelis kartus daugiau ir dar laimės premijas. Jiems reikia maždaug šeše­rių varžybų per metus. Tam, kad     nepamirštų     azarto. „Kad laimėtų, vienas gali būti valingas, kitas - talen­tingas, trečias - fiziškai stip­rus. Čempionams reikia vis­ko: ištvermės, užsispyrimo, patirties", - teigia Egidijus.

IZRAELIS, STOVYKLA

   „Dėl pinigų pilietybės neat­sisakysime. Kitoje šalyje rei­kėtų pradėti nuo nulio", - Egidijus komentuoja pasklidusius gan­dus, esą baidarininkai ketina apsi­gyventi užsienyje. Alvydas taip pat nebesiveržia į Izraelį: „Dabar jau ramu. Ką ten veiksiu? Mama didž­kukulių  neišvirs,  vėdarų  negau­siu". Ketvirtus metus jie važiuoja į stovyklas Izraelyje. Treniruojasi kasdien nuo ryto iki vakaro. „Rytą po pusryčių pabūni valandėlę, o tada prasideda maratonas: irklavi­mo treniruotė, dušas, pietūs, miegas, treniruotė štanginėje, kai kada vėl ir­klavimas, dušas, vakarienė ir... vos be-pavelki kojas", - beria Alvydas. Mie­go jis nori visada - užmigtų nors ir čia pat, kavinėje besikalbant. Bet seniai jau pamiršo tuos lai­kus, kai, atėję į sporto klubą, tingėdami apsisukdavo ir išeidavo. Nors, būna, taip išvargsta, kad i antrą treniruote ne­beatsikelia: „Kiti nesupranta, kaip sunku. Vie­nas tėvų kaimynas net supyko: nieko nedarai, o pinigus gauni. Bet tas nedarymas... Kitas nu­mirtų tiek sportuodamas. Kartais atrodo, kad paprastam žmogui tiek iš savęs išspausti neį­manoma".

Jie beveik visus metus būna stovyklose. „Per devynis mėnesius tik porą savaičių praleidžia­me Lietuvoje: grįžtame porai dienų ir vėl iš­vykstame į šiltus kraštus", - pasakoja Alvydas. Jis šįmet savo kailiu pajuto šaltį: susirgo plaučių uždegimu ir turėjo praleisti vieną stovyklą. Iz­raelyje iškvietė gydytoją, o tas pareiškė, kad pa­kilusi temperatūra - normali organizmo reak­cija į karštį. Beliko į lėktuvą įdėti vaistų iš Lie­tuvos. Vis dėlto jeigu kas nutiktų, vaikinai ra­mūs -gyvybės apdraustos. O atsitikti gali bet kas.

TRAKAI, TRENIRUOTĖ

    Treniruotes Lietuvoje vadina lengvesnio krūvio pratybomis. Taip būna rudenį, kol atšąla. Nors seniau irkluodavo ir kai Celsijaus skalė rodyda­vo minus devynis. „Ledukais aplipę mosuoda-vom, - prisimena Alvydas. - Elektrėnų kana­le vanduo neužšąla, tai iriamės ir rėkiam. Ap­sisuki, pavėjui jau lengviau, lyg ir šilumą jauti". Po tokių išbandymų jis nebegali plaukti esant minusinei temperatūrai - skauda nugarą, ko­jas. Kartą iš skausmo nepajudėjo, kol gydyto jai nesuleido vaistų. „Vos nustoja masažuoti, po savaitės vėl tas pats", - atsidūsta sportinin­kas, užtat dabar vengia irkluoti Lietuvoje šal­tu oru ir išvažiuoja ten, kur šilta. Kai termome­tras rodo plius trisdešimt, jaučiasi energingas ir žvalus - nereikia ilgai mankštintis, kad raume­nys apšiltų.

Treniruotės paprastai vyksta Trakų ežeryne. Prieš trylika metų niekam nežinomi jaunuo­liai - suvalkietis ir žemaitis - atvykę į sostinę susiviliojo geresnio inventoriaus ir dažnesnių treniruočių galimybe.Alvydas nuo dvylikos metų važinėdavo į or­nitologų mokyklą Vilniuje. „Niekaip negalėjau pasiekti nendrėse perinčių paukščių. Maniau, išmoksiu ir baidare priplauksiu. Taip ir nebe­išlipau iš jos. Kaip ir daugumai vaikų, pasiū­lė pereiti į sporto mokyklą. Aš nedrąsus, užsi­rašiau paskutinis. Priėmė, nors nelabai norėjo.Visą vasarą yriausi: rytais - su jaunimo gru­pe, vakarais - su vyresniais. Po poros metų įveikė pagrindinį konkurentą. Šiek tiek ap­gavęs. „Jis žinojo, kad galiu patingėti. Buvo­me be trenerio. Varžovas siūlo treniruotis, o aš sakau, kad eisiu miegoti. Jis išvažiuoja - aš į sporto salę. Grįžta - aš jau lovoje. Po savai­tės, visų nuostabai, jį aplenkiau". Prisipažino tik po kelerių metų.

Egidijus Marijampolėje lankė futbolo bei plaukimo treniruotes. Sudominti mokėjęs tre­neris įtraukė į irklavimą. Taip sudomino, kad iš trisdešimties vaikų jis vienintelis tapo pro­fesionalu. Nenusiminė, kai pirmais metais ne­pateko į sporto mokyklą sostinėje. „Nebijojau nė dantų taisytis, nes prasti dantys, bloga kar­diograma ir buvo priežastis, kodėl nepriėmė". Po truputį pradėjo lenkti vieną, kitą. „Buvau trečias. O norisi būti pirmam. Įdomu, galiu pa­siekti ar ne? Jeigu pavyko kartą, kodėl kitą ne­turėtų?"

„Normalūs žmonės" kasdien eina į darbą, sportininkai - į treniruotes. Taip abu penkio­lika metų. „Maloniau nei vaikščioti į paskai­tas". Mokslus jie kremta jau gana ilgai: Egidi­jus per šešerius metus baigė bakalauro studi­jas, Alvydas vis dar antrakursis.

Draugai ir giminaičiai džiaugsmingai su­tinka čempionus. „Marijampolėje tėvai gyve­na daugiabučiame name. Po pergalės susirin­ko visi kaimynai, pagerbė. Sako, tu vieninte­lis iš mūsų šį tą pasiekei, o tai vienas banditas, kitas niekuo neužsiima", -juokiasi Egidijus.

VILNIUS, GYVENIMAS

„Kai per metus irkluoji devynis mėnesius, iki kaklo to vandens. Praeina pora savaičių, ir vėl norisi", - prisipažįsta Egidijus. Labai re­tai jie leidžia sau patinginiauti. Vieną dieną pailsėję, kitą dvigubai atsigriebia. „Anksčiau maniau: laimėsiu pasaulio medalį, nebespor-tuosiu. Nugalėjau Europoje, pasaulyje - mes­ti būtų nesąmonė. Trūksta olimpinio meda­lio!" - svarsto Alvydas.

Kai draugai siūlo pasiirstyti, abu už galvos susiima. „Kasdien vandeny, duše, vėl vande­ny, dar indus suplauti. Kur jau ten irkluosi! -stebisi Alvydas. - Nebent vonioje su drauge-tai jau kas kita".

Jie nedaug laiko turi asmeniniam gyve­nimui. „Sportuojančios moterys man nepa­trauklios. Pamatytumėte per vakarėlį: su puošnia suknele, o pečiai platūs, raumenin­gi. Baisu. Aišku, yra ir simpatiškų", - Alvy­das neseniai išsiskyrė su drauge, kuri „tikrai •ne sportininkė" (tačiau irkluoti mokėjo). Kol gyveno kartu, kildavo nemažai barnių ir gin­čų.„Ji mane suprasdavo, bet kai grįžusį va­kare ragindavo kur nors eiti, nebegalėdavau
iš nuovargio. Penktadienio vakarą klube pa­šokus iki vėlumos, nepajėgsiu atsikelti į treni­ruotę. O nenuėjus grauš sąžinė". Išvykę į už­sienį su draugėmis bendrauja internetu ir te­lefonu. „Kur ten pas merginas laisvą dieną! Taip nebūna. Nedrąsus esu", - tikina Alvy­das. Vaikinai tvirtina, jog daugiau nei pus­metį būdami stovyklose lieka ištikimi savo draugėms. „Seksas sportui netrukdo, kaip ir sportas seksui. Jeigu vaka­re mylėsiuosi, o rytą startuosiu, ne­bus nei geriau, nei blogiau. Nema­nau, kad likus savaitei iki varžybų turiu nesimylėti. Sunku, galvoju apie savo draugę, bet susilaikau", -atvirai sako Egidijus. Jie neslepia turį gerbėjų ir jaučią moterų dė­mesį. „Leidžiame sau paflirtuoti, bet kai esi prisirišęs prie vienos, išsaugai atstumą. Abiem nepasiti­kint nebūtų draugystės", - neabe­joja Egidijus.

Jau dvejus metus jis draugauja su buvusia „Lietuvos telekomo" krepšinin­ke. Taip ir draugauja: pusę metų abu sto­vyklose, susitinka keletui savaičių, ir vėl atskirai. „Pasiilgstu. Kasdien susirašinė­jame - ne tik jausmus liejame. Vien apie tai rašydamas gali išprotėti. Pasakoja-mės, kaip gyvename, tarsi susėdę ben­drautume". Juodu susipažino besimo­kydami Vilniaus pedagoginiame univer­sitete, o į porą suėjo po Sidnėjaus olim­pinių žaidynių. „Ji žavi moteriškumu, supratimu, laisvu bendravimu. Malonu būti su moterimi". Treneris vaikiną su­pranta - kai treniruojasi Trakuose, skiria dvivietį kambarį, kad draugė atvažiuotų. Kai ši treniravosi Londone, mėnesį Egidi­jus gyveno pas ją.

Jų sėkmės ir nusivylimai persiduoda sportui. „Kai viskas gerai, atsidedi ir­klavimui, daugiau niekas nerūpi. O jei­gu sunkumai - mintys kitur", - dabar Al­vydas išgyvena ne patį geriausią metą. Ta­čiau turi tikrą draugą. „Iš poros žodžių vienas kitą suprantame. Jis pasako tai, ką aš pats ką tik norėjau pasakyti. Jis -draugas", - neabejoja Alvydas. „Mes geri draugai, galime patikėti paslap­tis, viską vienas apie kitą žinome. Kai skambina, net nekeliu ragelio - supran­tu, kad laikas važiuoti į treniruotę ir leistis žemyn iš namų. Pasiimame irklą ir be žodžių einame baidarės link. Kai Alvydas sirgo, nė nekilo minčių keisti partnerį, tiesiog ištvėriau tą momen­tą", - antrina Egidijus. Jų sėkmingam duetui - trylika metų.

 

Alvydas Duonėla

Amžius: 26 m. Ūgis: 190 cm. Svoris: 87 kg. Šeima: viengungis. Studijos: Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros specialybes antras kursas. Pasiekimai: Lietuvos, Europos, dukart pasaulio čempionas, vicečempionas, dukart Pasaulio taurės laimėtojas.

 

Egidijus Balčiūnas

Amžius: 27 m. Ūgis: 189 cm. Svoris: 89 kg. Šeima: nevedęs, gyvena su drauge. Studijos: Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros magistrantūros pirmas kursas. Pasiekimai: Lietuvos, pasaulio čempionas ir vicečempionas.

bki.lt - irkluotojų namai