„Įjungė“ taupymo programą

Varžovai – ne vienintelė kliūtis Alvydo Duonėlos kelyje medalių link. Pastaruoju metu vienam garsiausių šalies baidarių irkluotojų vis dažniau tenka kovoti ne tiktai vandens takelyje, bet ir už savo sveikatą.

Neseniai Vokietijoje vykusiose pasaulio taurės varžybose, įveikęs vieną distanciją, lietuvis pasitraukė iš tolesnės kovos.

Tai padaryti pasaulio ir Europos čempioną pirmą kartą privertė nugaros skausmai.

Anksčiau niekada iš varžybų trasos nepasitraukdavęs sportininkas šį kartą nutarė neberizikuoti.

Prieš keletą savaičių atliktas tyrimas magnetinio rezonanso aparatu parodė, kad pažeisti keli sportininko stuburo slanksteliai.

Birželio 27 dieną 29-ąjį gimtadienį švęsiantis A.Duonėla bėgant metams vis dažniau susimąsto, kad nebereikėtų dalyvauti visose varžybose: „Kiekvienas plaukimas atima dalį sveikatos. Ne jaunyn einu, todėl jau „įjungiau“ taupymo programą.

Dabar rinksiuosi tik svarbiausius turnyrus, kad dar ne vienerius metus galėčiau sportuoti“.

A.Duonėla neslėpė, jog kai jis Vokietijoje pasitraukė iš varžybų, tarp irklavimo trenerių buvo pasklidęs gandas, kad jam gydytojai nebepataria sportuoti.

Bet baidarininkas kol kas nesiruošia pasiduoti jo kūną kamuojantiems negalavimams.

Paaštrėja įgavus gerą formą

Nugaros skausmai nėra nauja irkluotojo bėda.

15 metų profesionaliai sportuojantis A.Duonėla nuo 1999-ųjų irkluodamas užsijuosia specialų nugarą suveržiantį diržą.

„Su juo sportuoti nėra labai patogu“, – pripažino baidarininkas.

Didesnės problemos dėl nugaros skausmų prasidėjo prieš Sidnėjaus olimpiadą.

Vėliau, per Jungtinėse Valstijose vykusį 2003-iųjų pasaulio čempionatą, ruošiantis startui skausmas staiga taip surakino A.Duonėlai nugarą, kad jis nebegalėjo išsitiesti.

Tačiau tuomet irkluodami su kolega dvivietėje baidarėje jie laimėjo du medalius – aukso ir bronzos bei iškovojo kelialapį į Atėnų olimpiadą.

„Po kiekvieno pergalingo finišo iš baidarės išlipdavau susirietęs, kiti sportininkai negalėdavo savo akimis patikėti“, – prisimena A.Duonėla.

Labiausiai nugarą skauda, kai sportininkas būna geriausios sportinės formos.

„Taip yra todėl, kad treniruojantis keičiasi raumenų struktūra. Kai pradeda skaudėti, nuolatos mausti, tuomet žinau, kad fiziškai esu stiprus“, – aiškino A.Duonėla.

Tokia paradoksali situacija irkluotoją kankina jau šeštus metus.

Į pagalbą – daugybė priemonių

Pastaruoju metu baidarininkas kasdien po treniruotės Trakų ežeruose važiuoja pas šalies olimpinės rinktinės gydytoją Tomą Vorobjovą.

Šis sporto medicinos specialistas irkluotojui ant specialaus stalo tempia stuburą, atlieka raumenų tempimo pratimus, daro masažą.

Anksčiau užtekdavo dviejų masažo kursų per metus.

Dabar, be masažo, baidarininkui dar leidžiami vaistai, neseniai pirmą kartą jis išbandė specialų gydomąjį pleistrą.

Jį gydytojas sportininkui užklijuoja po treniruotės.

Pleistre esanti veiklioji medžiaga ne tik šaldo skaudamą vietą ir taip malšina skausmą, bet turi ir gydomąjį poveikį. Vakare A.Duonėla pleistrą nusiima.

Negana to, kiekvieną rytą baidarininkas pradeda nuo raumenų tempimo pratimų. Panašiai jis ir baigia dieną – prieš miegą 15-20 minučių pasimankština. Kitaip kitą rytą sunkiai atsikeltų.

Save laiko maksimalistu

A.Duonėla pažįsta žinomą slovakų baidarininką, kuris dėl nuolatinių peties skausmų vieną sezoną visiškai nesportavo.

„Tačiau aš negaliu praleisti nė metų, trokštu medalių. Esu maksimalistas, noriu pasiimti viską, kas įmanoma“, – kalbėjo vienas geriausių Lietuvos baidarininkų.

Jis pripažįsta, kad sportuoti sveika tik iki tam tikros ribos: „Jei kalbame apie fizinę kultūrą, tuomet sportas yra sveikata.

Tačiau profesionalus sportas nėra labai sveika. Kai sieki aukštesnių rezultatų, anksčiau ar vėliau tai atsilieps sveikatai“.

Net ir tai suvokdamas A.Duonėla neketina statyti irklų į kampą ir atsisveikinti su baidare: „Be sporto nebegalėčiau gyventi.

Praėjusią savaitę gydžiausi ir nesportavau, tad atrodė, jog nieko neveikiu. Tas jausmas mane visą drasko“.

Jeigu vis dėlto sveikata priverstų mesti profesionalų sportą, ką jis veiktų?

„Greičiau aš sveikatą priversiu sportuoti. Esu žemaitis ir eisiu iki galo. Man trūksta dar vieno medalio – olimpinio aukso“, – nesiruošia nuleisti rankų triskart pasaulio ir dukart Europos čempionas.

Baidarininkas Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja kūno kultūros specialybę. Tačiau pasaulio čempiono kol kas nevilioja perspektyva dirbti treneriu ar mokytoju.

Prieš tai jis tikisi įgyvendinti savo svajonę – 2008 metais Kinijos sostinėje Pekine vyksiančioje vasaros olimpiadoje iškovoti auksą.

Sporto planai – iki 2012-ųjų

Jeigu Kinijos vandenys neatneštų jam aukso, A.Duonėla viliasi sportuoti iki 2012 metų, kai bus surengta dar viena vasaros olimpiada.

Tuomet jam bus 36-eri. Baidarių irkluotojui tai – ne riba.

Sidnėjaus olimpiadoje vienas tokio amžiaus baidarininkas laimėjo du aukso medalius. A.Duonėla tuomet liko septintas.

Tik įvykdęs visus sporto planus A.Duonėla rimčiau pagalvos apie sveikatą.

Įtarė esant silpną širdį

Nuo pat pirmosios dienos, kai 1995 metais A.Duonėla iš Skuodo atvažiavo į sporto mokyklą Vilniuje, gydytojai jam patarė nesportuoti.

„Tu nebūsi sportininkas, tavo širdis silpna“, – tada pasakė garsus sporto medicinos specialistas.

Praėjusio amžiaus pabaigoje šitas gydytojas mirė ir nesulaukė A.Duonėlos geriausių rezultatų.

„Dabar mano širdis – stipriausia iš visų baidarininkų, su kuriais kartu sportuoju. Žinoma, jeigu ją tirtų ne sporto medikai, pasakytų, kad yra padidėjusi, vadinamoji sportininko širdis“, – dėl to, atrodo, visai neišgyvena A.Duonėla.

Jis kol kas neįsivaizduoja, kas galėtų priversti jį atsisakyti baidarės.

„Kai pradedi tą kelią, nebegali pasitraukti“, – baidarininkas tikino į sportą įklimpęs iki ausų.

Nuo šalčio tindavo keliai

Tačiau kūnas nuolat primena – jis labai pažeidžiamas. Jei naktį irkluotojas atsigula ant kairiojo šono, nutirpsta visa koja.

„Turiu verstis ant nugaros ar pilvo arba ant dešiniojo šono“, – atviravo baidarininkas.

Kartais irkluotojai tarpusavyje pajuokauja, kad po sportinės karjeros juos turės stumdyti invalido vežimėliuose.

Sveikatai ypač žalingomis sąlygomis baidarininkai treniruodavosi prieš 10-15 metų. Šaltuoju metų laiku iš treniruotės jie grįždavo apledėjusiais drabužiais.

„Irkluodavome net žiemą, kai termometras rodydavo minusinę temperatūrą.

Nors mes užsimaudavome po kelias kelnes, užsirišdavome specialias prijuostes, vis tiek mūsų keliai ištindavo nuo šalčio“, – prisimena A.Duonėla.

Kartą jam vieną kelį ištino taip, kad nebegalėjo vaikščioti. Būdamas paauglys Alvydas tuomet nesuprato, kokios gali būti to pasekmės. Galbūt todėl dabar jam vis pamaudžia kelius.

Dabar pasaulio čempionas nebekelia baidarės į vandenį, jeigu oro temperatūra nukrinta žemiau penkių laipsnių šilumos.

Be to, pasikeitė ir sąlygos. Žiemą Lietuvos baidarininkai vyksta treniruotis į Izraelį, kur tuo metu būna apie 30 laipsnių karščio.

Ėmė kontroliuoti ir savo svorį

Jau daugiau kaip metus baidarininkas naudojasi vilnietės kūno dizaino specialistės Ramunės Navickės paslaugomis.

Kas tris mėnesius ji sportininkui sudaro naują maitinimosi programą – ką su kuo galima valgyti, o ko nepatartina apskritai dėti į burną.

„Mėgstu pasmaguriauti, tiktai, kaip sakė krepšininkas Arvydas Sabonis, nevalgau akmenų.

Todėl praėjusią žiemą priaugau net 13 kilogramų svorio, buvau išpampęs, kad net nebetilpau į savo drabužius“, – neslėpė rudenį pasibaigus irklavimo sezonui porą mėnesių nesportavęs A.Duonėla.

Anksčiau jo racione būtinai turėdavo būti bulvės ir kiauliena.

Dabar jam patarė valgyti vištieną, jautieną ar veršieną. O jei susigundo kiaulienos kepsniu, jį turėtų valgyti bent jau ne su bulvėmis.

„Kai dėl nugaros skausmų savaitę nesportavau, vėl priaugau tris kilogramus svorio, todėl ateityje galiu turėti problemų dėl antsvorio.

Privalėsiu laikytis dietos“, – savo ateitį prognozavo irkluotojas.

Ypač saugosi slovakai

Iš kitų šalių sportininkų lietuvis yra girdėjęs įvairių sveikatos saugojimo paslapčių, bet kol kas jomis nesinaudoja.

Vienas praeityje garsus suomių irkluotojas imuninę sistemą stiprindavo kasdien suvalgydamas po svogūną. Tą patį jis liepdavo daryti ir savo žmonai bei vaikams.

Tarp baidarininkų sklisdavo kalbos, kad kai suomių šeima kartu atvažiuodavo į varžybas, iš tolo atsiduodavo svogūnais.

Labiausiai baiminasi susirgti baidarininkai iš Slovakijos. Jei kuris nors sportininkas turi temperatūros, nė vienas slovakas ne tik neužsuks pas jį į svečius, bet nebendraus net iš tolo.

Treniruočių stovyklose pamatę, kad kas nors prie stalo nusičiaudėjo, slovakai tuojau puola lauk iš valgyklos.

„Galbūt slovakai taip saugosi todėl, kad dažnai serga, – svarstė A.Duonėla. – Kai suvažiuojame treniruotis į Izraelį, jie nuolat karščiuoja. Tačiau gydytojai dažniausiai neranda ligos priežasties“.